Atsakant tiems, kuriems neteko laimės asmeniškai jį vėl susitikti šiandieniniame gyvenime ir kurie teisėtai klaustų: „Kodėl būtent K.Donelaitis? – toks nutolęs ir sunkiai skaitomas nūdienos žmogui,- juk nebeturime bemaž nieko bendro...“,- taip atrodo tik todėl, kad nuoširdžiai to nepadarėte.
K.Donelaitis yra tas, kuris žodžiu atvėrė tautos dvasios langą, – tai taip pirmapradiškai tikra, gyvybinga ir šventa, tarsi ištryškusi versmė. Ji nėra kažkur ir kažkada, – toli nuo mūsų. Ji mumyse. Ar didžiulio ąžuolo šakelė tapatina save su daigeliu, pasirodžiusiu iš gilės? Tiesa, juk tas daigelis net ir nėra pirmoji šakelė, tai šaknis, kuri vis tvirčiau išsikeros po žeme, suteikdama galimybę augti ir tvirtėti kamienui, šakoms, šakelėms, lapams, gilėms... Ji – mūsų stiprybės, gyvybingumo ir ilgaamžiškumo laidas. Puošnus vainikas be tvirtų šaknų – vėtrų žaismui. Bet nieko nevyksta savaime,- tik tai, kam skiriame dėmesį, auga ir tvirtėja,- mes patys kuriame savo gyvenimą tokį, kokio norime ar esame verti.
Kurią metų savaitę galėtume tam skirti? Atsakymą tikriausiai nujaučiame visi, tarsi abėcėlę žinodami žodžius:
Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.
Kada gi saulelė vėl į mus atsigręžia? Pagal dangaus planą: „Kasmet apie kovo 20-21 d. visuose Žemės rutulio kampeliuose, išskyrus poliarines sritis, dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas. Saulė keliaudama dangaus skliautu atsiduria pavasario lygiadienio taške - dangaus pusiaujo ir ekliptikos (Saulės kelio) susikirtimo taške. Pavasario saulė tą dieną pateka tiksliai rytuose, tada 12 valandų keliauja dangumi ir nusileidžia tiksliai vakaruose. Visoje mūsų planetoje (išskyrus ašigalių sritis) lygiadienio metu diena ir naktis trunka po 12 valandų. Nuo šiol prasideda astronominis pavasaris“.
K.Donelaitis yra tas, kuris žodžiu atvėrė tautos dvasios langą, – tai taip pirmapradiškai tikra, gyvybinga ir šventa, tarsi ištryškusi versmė. Ji nėra kažkur ir kažkada, – toli nuo mūsų. Ji mumyse. Ar didžiulio ąžuolo šakelė tapatina save su daigeliu, pasirodžiusiu iš gilės? Tiesa, juk tas daigelis net ir nėra pirmoji šakelė, tai šaknis, kuri vis tvirčiau išsikeros po žeme, suteikdama galimybę augti ir tvirtėti kamienui, šakoms, šakelėms, lapams, gilėms... Ji – mūsų stiprybės, gyvybingumo ir ilgaamžiškumo laidas. Puošnus vainikas be tvirtų šaknų – vėtrų žaismui. Bet nieko nevyksta savaime,- tik tai, kam skiriame dėmesį, auga ir tvirtėja,- mes patys kuriame savo gyvenimą tokį, kokio norime ar esame verti.
Kurią metų savaitę galėtume tam skirti? Atsakymą tikriausiai nujaučiame visi, tarsi abėcėlę žinodami žodžius:
Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.
Kada gi saulelė vėl į mus atsigręžia? Pagal dangaus planą: „Kasmet apie kovo 20-21 d. visuose Žemės rutulio kampeliuose, išskyrus poliarines sritis, dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas. Saulė keliaudama dangaus skliautu atsiduria pavasario lygiadienio taške - dangaus pusiaujo ir ekliptikos (Saulės kelio) susikirtimo taške. Pavasario saulė tą dieną pateka tiksliai rytuose, tada 12 valandų keliauja dangumi ir nusileidžia tiksliai vakaruose. Visoje mūsų planetoje (išskyrus ašigalių sritis) lygiadienio metu diena ir naktis trunka po 12 valandų. Nuo šiol prasideda astronominis pavasaris“.